Skėtinė žvynabudė laukinėje gamtoje auga nuo vasaros iki rudens, žolėtose miško vietose bei pakelėse.
Jaunų grybų kepurėlė yra kiaušinio formos, pilkai smėlinės spalvos, padengta rudais žvyneliais. Subrendusi, grybo kepurėlė gali išsiplėsti net iki 30 cm skersmens. Lakšteliai nuo baltos iki gelsvos spalvos, vėliau- kreminiai. Stiebo aukštis gali siekti nuo 20 iki 40 cm. Jis taip pat pasidengęs rudais žvyneliais, kaip ir kepurėlė, turi žiedelį, neturi išnaros.
Substratą su įskiepyta grybiena geriausia auginti pavėsyje, šalia medžių ar krūmų, nes laukinėje gamtoje šie grybai auga miško pakraščiuose, žolėje.
Pasirinktoje vietoje, iškaskite duobutę (tokio dydžio, kad tilptų visas substratas), į ją supilkite substratą su įskiepyta grybiena. Ant viršaus užberkite 3 cm dirvožemio sluoksnio (ši grybų rūšis, ypatingai mėgsta jei dirvožemyje yra daug kalcio bei silikatų). Sodinimo vietą, galima pabarstyti nedideliu kiekiu kalcio karbonato arba kalkėmis.
Taip paruoštos vietos papildomai prižiūrėti nereikia. Tačiau, rekomenduojame retkarčiais palaistyti, ypač, jei 7-8 dienas nebuvo kritulių.
Grybiena įdedama į specialią pakuotę su mikrofiltrais, kurie apsaugo ją nuo užterštumo ir kartu užtikrina gerą deguonies cirkuliaciją.
Perkant grybieną pridedame auginimo instrukcijas.
Auginimo instrukcija
Laukinėje gamtoje Skėtinė Žvynabudė auga pievų, kirtaviečių bei miškų pakraščiuose. Skirtingai nuo kitų grybų, šie, toleruoja palyginti sausas buveines. Vaisiakūniai paprastai pasirodo nuo liepos pabaigos iki spalio pabaigos, priklausomai nuo oro sąlygų.
Tam, kad Skėtinės Žvynabudės vaisiakūniai derėtų, jai reikalinga vieta, kuri būtų artima jos natūraliai paplitimo aplinkai. Šiems grybams reikia sąlyčio su augalais, daugiausia žolėmis, kad tinkamai išaugintų vaisiakūnius.
Pats patikimiausias auginimo būdas- įskiepyti grybieną į fermentuotą mėšlą, o pasibaigus grybienos augimo stadijai, pasodinti ją tinkamose sodo vietose. Tačiau, šio metodo trūkumas yra tas, kad reikia turėti gana daug mėšlo.
Kitas, mažiau veiksmingas būdas- grybiena sodinima tiesiai į žemę, po žolių šaknimis. Tokiam įskiepijimui labai svarbu parinkti tinkamą vietą, kad grybiena galėtų vystytis. Tokioje vietoje turėtų būti daug humuso, kalcio, silikatų ir ji neturėtų būti veikiama tiesioginių saulės spindulių. Toliau nurodyti įskiepijimo metodai atliekami pagal mikorizės (simbiozės) procesą. Todėl jų veiksmingumas yra panašus.
Pirmasis būdas, sodinti į vadinamuosius “lizdus” – kastuvu pakelti žolės velėną arba padaryti nedidelę duobutę ir šalia žolės šaknies įterpti 10-20 grūdų grybienos. Įdėję grybienos, užpildykite duobutę ir ją sutrypkite. Vadinamuosius “lizdus” reikia daryti 0,5-1 m atstumu, kuo tankiau juos padarysime, tuo didesnė galimybė grybienai įsiskiepyti. 1l grybienos užtenka 100-200 m2 užkrėsti.
Antrasis būdas- dažniausia taikomas pavasarį arba ankstyvą rudenį yra vejos aeravimas ir tolygus grybienos sėklų paskleidimas. Tada, ji padengiama plonu dirvožemio sluoksniu ir suvoluojama. Naudojant šį metodą, 1l grybienos pakanka 50-80 m2 pasėti.
Praėjus dviems savaitėms nuo pasodinimo, galime apžiūrėti įskiepijimo vietas ir stebėti ar grybiena juda link žolės šaknų. Pirmosiomis savaitėmis, reikia švelniai drėkinti, ypač per karščius ir kai nėra lietaus.
Priklausomai nuo oro sąlygų, grybus galime sodinti nuo balandžio iki spalio pabaigos. Pirmieji grybai turėtų pasirodyti ne anksčiau kaip antraisiais auginimo metais. Esant nepalankioms oro sąlygoms (sausra, karštis, liūčių užliejamas pasėlis) arba graužikų antplūdžiui, pasėlis gali sunykti.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.